Žiedas jau ant piršto, suknelė kabo spintoje, o tu ragauji, regis, jau aštuonioliktą testinį torčiuką ir svarstai: čia šampanas kaltas, ar tie visi tortai tiesiog pradėjo skambėti vienodai. Ir tada — pypt. Pranešimas telefone. Rašo nuostabus vestuvių fotografas. Sako, girdėjo, kad planuojate vestuves, ir, kaip tyčia, būtent tą dieną jis laisvas. Užmeti akį į jo nuotraukas — super, mega, wow. Viskas būtent taip, kaip svajojai dar nuo devintos klasės. Širdį užlieja tokia ramybė, kad net atšauki atpalaiduojantį masažą. Nes kam tau tas masažas, jei jau nebėra dėl ko stresuoti?

Ir tada pabundi nuo keisto maudimo kaktos srityje, kuris veidrodyje matosi maždaug keturių kompiuterio klavišų forma. Trys ryto. Ekrane vienišas „Netflix“ langas. Vestuvių darbų sąraše — galybė nepažymėtų punktų. Svarstai, ar dar verta valytis dantis, ir, slinkdama link lovos, pasižadi: rytoj jau tikrai pradėsi vestuvių fotografo paieškas.

Ateina rytas. Pusryčiai. Kava. Ir šį kartą tikrai imiesi darbo.

Tik va klausimas — nuo ko pradėti?

Todėl štai tau sąrašas, kaip rinktis vestuvių fotografą, jeigu laiko yra per daug, veikti nėra ką, o efektyvus jo švaistymas atrodo kaip visai nebloga gyvenimo kryptis.

GOOGLE

Pirmiausia, žinoma, atsidarai „Google“ ir suvedi paiešką: vestuvių fotografas. Tada per pirmus dvidešimt paieškos puslapių atsidarai kiekvieno rasto fotografo svetainę atskirame skirtuke. Apšilimas padarytas.

Kompiuteris jau vos kvėpuoja, bet silpniems čia ne vieta. Dabar tavo tikslas — ne grožėtis nuotraukomis, o rinkti informaciją. Kopijuoji el. pašto adresus, kainas, paslaugų paketus, pastabas. Kainas, aišku, būna parašęs tik kas dešimtas, bet čia jau smulkmenos. Viską stropiai keli į „Excel“ lentelę, kuri po pirmos valandos jau ima priminti nebe lentelę, o asmeninį tyrimų institutą.

Tuomet visus sukopijuotus el. paštus suvedi į vieną laišką ir išsiunti universalią, nuoširdžią, subtilią užklausą:

Sveiki, mūsų meilės šventė vyks liepbirželio 45 d. Kokios jūsų kainos? Ar turite droną? Ar taikote nuolaidas?

Po pusvalandžio, o kartais ir artimiausias tris paras, pradeda plūsti atsakymai. Vieni šilti ir lipšnūs, kiti konkretūs, treti tokie ilgi, kad juos būtų galima leisti atskira knyga. Tu viską rūpestingai žymiesi į savo „Excel“, visiems parašiusiems dar papildomai užduodi po keliolika klausimų, ir maždaug po trijų savaičių aktyvaus darbo jau turi visai neblogai atrodantį fotografų katalogą.

Tada pjaustai duomenis, darai grafikus, paičartus, spalvinius palyginimus, išsigrynini penkiasdešimt realių kandidatų. Kitą mėnesį jau bus galima pradėti žiūrėti jų nuotraukas.

FACEBOOKAS

Toliau keliauji į „Facebook“. Ten prasideda tikras aukso amžius. Suvedi visas įmanomas grupes, susijusias su vestuvėmis: sodybos, suknelės, dekoras, šventės vietos, vestuviniai tortai, fotografai Lietuvoje ir svetur, vestuvės pigiau, meilė gražiau, gyvenimas saldžiau.

Tada kiekvienoje grupėje palieki po įrašą:

Ieškau pačio fainiausio vestuvių fotografo, atsiliepkit.

Ir prasideda magija. Kas kelias sekundes stebi, kaip raudoname pranešimų burbule auga baltas skaičiukas, o komentarų skiltyje vienas po kito byra fotografų linkai. Dažniausiai — be jokių komentarų, tiesiog sausai, kaip likimo ženklai.

Kai tas skaičiukas pasiekia penkis šimtus, jau gali ramiai sėsti skaityti. Po savaitės šiek tiek aiškiau, o tie keli šimtai nuorodų galiausiai taip pat nugula į „Excel“. Tolimesnis planas tas pats — analizė, vertinimas, grupavimas, emociniai svyravimai ir lengvas beviltiškumas.

Papildomai, žinoma, dar verta savaitę ar dvi paskirti kitų nuotakų įrašams peržiūrėti. Juk niekada nežinai, kur pasislėpęs tas vienintelis komentaras, kuris pakeis tavo gyvenimą.

FORUMAI

Taip, „Facebook“ forumus gerokai apdaužė, bet jie vis dar egzistuoja. Ten galima rasti įvairaus senumo informacijos, įvairaus lygio patarimų ir, žinoma, įdomių personažų.

Veikimo principas paprastas: parašai temą maždaug tokiu stiliumi:

Mergaaitės, rekomenduokit gerą vestuvių fotografą, tik kad nebūtų brangininkas.

Tada atsisėdi, lauki, konspektuoji, tikrini, tyrinėji. Vienas rekomenduoja pusbrolio draugę, kita — fotografą, kuris fotografavo jos sesers krikštynas, trečia tvirtina, kad geriausi yra tie, kurie nefotografuoja „per daug dirbtinai“. Vadinasi, informacijos yra. Belieka ją priimti kaip gyvenimo dovaną ir vėl viską sukelti į savo išsipūtusį „Excel“.

GYVOS VIETOS

Tokios vietos kaip Belmontas, Trakai ar kitos populiarios vestuvių lokacijos vasaros savaitgaliais tiesiog knibžda jaunavedžiais. O lietuvių liaudies išmintis sako: kur jaunoji, ten ir fotografas.

Apsiginkluoji užrašų knygele, gera nuotaika ir tvirtu tikėjimu, kad gyvenimas mėgsta drąsius. Tuomet iškeliauji į tokias vietas ieškoti potencialių kandidatų natūralioje jų aplinkoje.

Fotografą dažniausiai atpažinsi iš fotoaparato, kelių objektyvų, sunkios kuprinės ir to specifinio žmogaus žvilgsnio, kuris vienu metu geba matyti saulės kampą, jaunosios šydą ir foninį krūmą. Jei pasiseks, prieisi ir be didelių įžangų paklausi:

– Kokius kursus baigęs?
– Duokit vizitinę.

Žinoma, yra rizika, kad pataikysi ne ant fotografo, o ant turisto ar video operatoriaus. Bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano iš austrių geldelių.

Dar galima patrintis ir prie civilinės metrikacijos skyriaus, bet ten jau reikėtų stipresnės priedangos. Minimalus komplektas: du balandžiai, armonika ir kibiras su užrašu: Loterija fotografams — įmesk vizitinę, laimėk objektyvą, kurio tau nereikia.

REKOMENDACIJOS

Kas geriausiai gali patarti, jei ne tėvai, giminaičiai ir kaimynai? Juk ponia Marija iš ketvirto aukšto tiek metų dirbo profesionalia svočia, kad vestuvių fotografų kontaktus galėtų vardyti nesustodama visą reklaminę pertrauką tarp vakaro serialo.

Kaip atsirinkti, kurių patarimų klausyti? Labai paprastai. Vadovaujiesi sena, laiko patikrinta taisykle: kuo vyresnis žmogus pataria, tuo daugiau jis matęs, tuo daugiau patirties turi, vadinasi, ir fotografą rekomenduoja geresnį.

Logikos čia gal ir ne per daug, bet šilumos — tikrai pakanka.

NUORODOS

Užeini į vestuvinių suknelių salono puslapį, o ten, kamputyje, kukli nuoroda: Partneriai. Spaudi. Viduje atsiveria nuorodų lobynas. Trys šimtai partnerių, iš jų kokie šimtas fotografų. Na juk toks solidus salonas tikrai nerekomenduos bet ko, tiesa?

Taigi spaudinėji, kopijuoji, analizuoji. Kiekviena nuoroda atrodo kaip dar vienas žingsnis arčiau tiesos, nors iš tiesų dažniausiai tai dar vienas puslapis, kuris atsidurs tavo jau ir taip perkrautoje naršyklėje.

SKELBIMŲ SVETAINĖS

Ir galiausiai — paskutinis, bet tikrai ne pats prasčiausias metodas. Skelbimų portalai. Tokie kaip „Skelbiu“, „Alio“ ir visi kiti internetiniai kampeliai, kuriuose gyvenimas verda savu ritmu.

Ten įdedi skelbimą, kad ieškai vestuvių fotografo, ir lauki. Jei tavo tėvams kadaise veikė skelbimai ant stulpo, tai kodėl nesuveikus dabar internete?

Po kiek laiko pradeda kapsėti skambučiai ir laiškai. Tiesa, kai kurie gali būti iš dar tik besimokančių fotografų, ieškančių praktikos, ar iš itin kūrybingų sielų, kurios „dar tik formuoja savo portfolio“, bet juk ir tai — patirtis. Jei po mėnesio rezultatai nuvilia, skelbimą atnaujini. Sistema turi veikti.

Pabaigai

Šitas sąrašas, kaip šampano kamštis prie zagso, galėtų leistis dar ilgai, bet, manau, esmę jau pagavai. Jei nori, visada galima sugalvoti dar bent dvidešimt būdų, kaip maksimaliai ištempti vestuvių fotografo paieškas, kol jos pradės priminti nebe planavimą, o pilno etato analitiko darbą.

Efektyvus laiko švaistymas yra prigimtinė daugelio žmonių savybė, ir nebūtinai reikia jos atsisakyti. Juk tie tęstiniai procesai taip maloniai sukuria iliuziją, kad vyksta labai svarbūs darbai.

O kol vestuvių fotografai dar nesugalvojo, kaip telepatiškai atsirasti tavo „Messenger“ žinutėse, teks juos susirasti pačiai.