Emocijos yra natūrali žmogaus psichikos dalis. Jos nėra silpnumo ženklas, „per jautrumas“ ar kažkas, ką reikėtų nuolat slopinti. Priešingai — emocijos padeda mums suprasti, kas vyksta mūsų viduje ir aplink mus, į ką verta atkreipti dėmesį, nuo ko saugotis, ko siekti ir kas mums iš tiesų rūpi. Amerikos psichologų asociacija emociją apibūdina kaip būseną, kuri apima jausmą, bet kartu susijusi ir su aktyviu santykiu su pasauliu, o „jausmą“ aprašo kaip labiau vidinę, subjektyvią patirtį. Kitaip tariant, emocija dažnai ne tik jaučiama, bet ir skatina mus kažkaip reaguoti.

Kas yra emocijos paprastai?

Paprastai kalbant, emocijos yra greitos psichologinės ir kūno reakcijos į tai, kas mums svarbu. Pavyzdžiui, jeigu išgirstame grėsmingą garsą, galime pajusti baimę. Jei kas nors peržengia mūsų ribas, gali kilti pyktis. Jei sulaukiame artumo ar palaikymo, dažnai juntame džiaugsmą, palengvėjimą ar dėkingumą.

Emocijos nėra atsitiktinės. Psichologijoje jos laikomos prisitaikymo mechanizmu: jos mobilizuoja kūną ir dėmesį, kad galėtume reaguoti į situaciją. Tyrimų apžvalgos rodo, kad neigiamos emocijos dažnai susiaurina dėmesį ir paruošia veiksmui, o skirtingos emocijos siejasi su skirtingomis veikimo kryptimis, pavyzdžiui, baimė — su atsitraukimu ar saugumo paieška, pyktis — su ribų gynimu.

Kaip pasireiškia emocijų raiška?

Emocijos pasirodo kūne

Emocijas pirmiausia dažnai pajuntame fiziškai. Nerimas gali pasireikšti įtampa, širdies plakimu, negiliu kvėpavimu ar „gumulu“ skrandyje. Pyktis gali būti juntamas kaip karštis kūne, įsitempę žandikauliai ar noras greitai reaguoti. Liūdesys neretai pasirodo kaip sunkumas krūtinėje, energijos stygius ar ašaros. Džiaugsmas gali būti jaučiamas kaip lengvumas, atsipalaidavimas, gyvumas.

Emocijos matosi elgesyje ir veide

Emocijų raiška pasireiškia ne tik tuo, ką jaučiame, bet ir tuo, ką rodome išoriškai. Emocinė raiška gali būti matoma veido mimikoje, balse, kūno laikysenoje, žvilgsnyje, judesiuose ar pasirinktuose žodžiuose. Psichologai emocinę raišką apibūdina kaip emocinį atsaką, kuriuo žmogus mėgina paveikti savo santykį su pasauliu, taip pat ir per kitus žmones. O tyrimai apie veido išraiškas rodo, kad žmogaus veidas yra viena svarbiausių emocijų komunikacijos priemonių.

Emocijos pasirodo ir mintyse

Emocijos veikia tai, kaip mąstome. Kai jaučiame baimę, protas ima ieškoti grėsmės. Kai jaučiame gėdą, galime būti linkę save kritikuoti. Kai jaučiame džiaugsmą, pasaulis dažnai atrodo atviresnis ir saugesnis. Dėl to emocijų raiška nėra vien „verkiu arba šypsausi“. Kartais ji pasireiškia per tylą, atsitraukimą, dirglumą, juokelius, sarkazmą ar perdėtą užimtumą.

Kodėl emocijos yra svarbios?

Emocijos yra svarbios todėl, kad jos neša informaciją. Jos tarsi signalai, rodantys, kas mums reikšminga. Jei pykstame, galbūt pažeistos mūsų ribos. Jei liūdime, tikėtina, kad kažką praradome arba mums kažko labai trūksta. Jei jaučiame pavydą, galbūt palietėme savo nepatenkintą poreikį. Jei džiaugiamės, vadinasi, esame arti to, kas mums vertinga.

Kita labai svarbi emocijų funkcija — jos padeda kurti ryšį. Kai žmogus geba atpažinti ir parodyti, ką jaučia, kitiems lengviau jį suprasti. Tai svarbu ne tik artimuose santykiuose, bet ir kasdienybėje: šeimoje, darbe, draugystėse. Sunkumai dažnai prasideda ne tada, kai emocijų yra, o tada, kai jos visai neįvardijamos, nuolat užgniaužiamos arba išreiškiamos taip, kad griauna santykį. Emocijų reguliavimas todėl laikomas labai svarbia psichikos sveikatos dalimi. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad adaptyvus emocijų reguliavimas yra glaudžiai susijęs su psichikos sveikata, o jo sunkumai prisideda prie įvairių psichologinių problemų.

Kiek laiko trunka emocijos?

Tai vienas dažniausių klausimų, ir atsakymas daugeliui būna netikėtas: pati emocija dažnai nėra tokia ilga, kaip mums atrodo. Tyrimai rodo, kad emocinė patirtis gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių valandų ar net ilgiau, tačiau jos trukmė labai priklauso nuo to, ką darome po emociją sukėlusio įvykio — ypač nuo to, kiek grįžtame prie jo mintimis. Tyrimas parodė, kad su emociją sukėlusiu įvykiu susijusios mintys gali emociją pratęsti, o priešingos krypties mintys — trumpinti.

Praktiškai tai reiškia labai svarbų dalyką: kartais ne pati situacija mus „laiko“, o nuolatinis jos pergalvojimas. Todėl verta atskirti emociją nuo nuotaikos. Emocija dažniau yra konkretesnė, intensyvesnė ir susijusi su tam tikru įvykiu. Nuotaika gali būti blankesnė, ilgesnė ir ne visada aiškiai susijusi su viena priežastimi. Jei, pavyzdžiui, po konflikto visą dieną mintyse kartojame tą patį pokalbį, dažnai jaučiame, kad emocija „nepraeina“. Iš tikrųjų ją nuolat atnaujiname.

Ką daryti su emocijomis — slopinti ar reikšti?

Sveikiausia laikysena paprastai yra ne slopinimas ir ne „išliejimas“ bet kaip, o atpažinimas, įvardijimas ir tinkama raiška. Tai reiškia, kad emociją verta pastebėti, paklausti savęs, ką ji man sako, ir tada pasirinkti, kaip ją išreikšti taip, kad ji padėtų, o ne kenktų.

Pavyzdžiui, pirmiausia sustoju ir paklausiu savęs, ką dabar jaučiu. Tada pabandau suprasti, kas tai sukėlė. Galiausiai sprendžiu, ko man dabar reikia — pokalbio, poilsio, ribų, judesio, tylos ar pagalbos. Vien emocijos įvardijimas dažnai sumažina jos chaosą. Emocijų valdymo rekomendacijose taip pat pabrėžiama, kad naudinga mokytis pastebėti emocijas, jas įvardyti ir rinktis pagal situaciją labiau padedančias reakcijas.

Emocijos nėra problema, kurią reikia „sutaisyti“. Jos yra svarbi mūsų vidinės navigacijos sistema. Jos padeda suprasti save, orientuotis santykiuose, priimti sprendimus ir prisitaikyti prie gyvenimo.

Svarbiausia ne atsikratyti emocijų, o išmokti jas geriau pažinti, priimti ir reguliuoti. Kai pradedame matyti emocijas ne kaip priešą, o kaip žinutę, dažnai atsiranda daugiau aiškumo, daugiau artumo sau ir mažiau vidinės kovos.